Aš mažas žmogeliukas...

  Aušra Dajorė         2017 sausio mėn. 30 d.

Aš mažas žmogeliukas...

Mes gyvename pasaulyje, kuris sukasi blaškydamas mus tarsi vėjas pučiantys pro seno švyturio sienas, vis praversdamas jo užsisenėjusias širdies durys. Ir tas girgždesys mums primena, kad kuo labiau mes užsiskleidžiame, tuo tas durys sunkiau atidaryti.



Diena, kai susipažinau su Ramune buvo eilinė. Pamenu, kad jos žinutė buvo viena iš nedaugelio... Tiesiog parašė, kad faini mano darbai. Keistai pasijaučiau, nedaug žmonių tiesiog tyrai parašo. Galvojau, pakalbinsiu Ramunę, na ir Jūs matote kuo pasibaigė ši diskusija.

Esu labai laiminga, kad piešimas tai ne tik veikla, kurioje paskęstų savo svajonėse, bet tai veikla, kuri leidžia susipažinti su nuostabiais žmonėmis. Žmonėmis, kurie yra stiprus nepaisant gyvenimo jiems nešamų vėjo gūsių. Žmonėmis, kurie tyrai šypsosi, tyrai žavisi ir tyrai padėkoja...

Ramunės istorija kupina aštrių akmenų, bet tai man pavyko sužinoti tik po pokalbio su ja. Galvojau panarpliosiu internete ir supratau, kad bendravau su moterimi, kuri visai neseniai kovojo iš paskutiniųjų dėl galimybės dar turėti šeimą, lyg gulbė laužo sukūryje apglėbusi savo vaikus iš paskutiniųjų juos saugojo bei džiaugėsi ta akimirka, gal ir ne tokia žavinga, bet vis dėl to akimirka. Nuoširdžiai keista, kad žmonės kurie viską turi, taip sunkiai išspaudžia šypsena, o žmonės, kurie gali viską prarasti akimirksniu, šypsosi lyg turėtų viską...

Ramune, atsidėkodama man, suorganizavo straipsnį apie mane. Na o aš savo ruožtu dėkoju Ramunei. Dėkoju už tai, kad pravėrė mano širdies užrūdijusias durys su savo tyru nuoširdumu. Dėkoju, kad mažas nepažystamas žmogeliukas, gali sušildyti kitą mažą nepažystamą žmogeliuką...

←  Grįžti į visas istorijas  Peržiūrėti paveikslą  →