Lūpos

  Aušra Dajorė         2016 gruodžio mėn. 16 d.

Lūpos

– Šunsnuki tu nežinai kas mano viduje! Nusivaliusi lūpas užmiega...

Plonos, virpančios, drėgnos, putlios, įkvepiančios, raudonos. Gali, įžeisti, nužudyti, pakylėti.

Gatvės kampe girdimas tango skambesys, porų kūnai susikibę rankomis glaudžiasi šalia vienas kito. Jau tuoj, sekundė, venomis pildosi aistros nuotrupos, lupos sustingsta...

Kitos gatvės pusėje kekšė neapykantos perpildytų žvilgsniu numeta purviną šypseną merso vairuotojui, lyg sakydama ačiū už papildomą galimybę pragyventi dar vieną dieną, tik su kitu vairuotoju. – Šunsnuki tu ne velnio nežinai kas mano viduje! Nusivaliusi lūpas užmiega...

Prisiliečiu prie krūtinės, dar vienas naujas potyris, kuris mane pripildo motinos gyvastimi ir aš jau augu... Adatos durys perveria jas, nutirpsta. Uždaromos durys, per langą matau, kaip baltas chalatas nuvinguriuoja koridoriumi ir štai aš ta būsima gražuolė, kuriuos geis visi ir nusišykti ką galvos, juk svarbu geis...

Lupos, vieniems pragyvenimo šaltinis, kitiems aistros išsireiškimo būdas arba gyvenimo kelionės pradžia. Aš visą gyvenimą kompleksavau dėl savo lūpų, kol supratau, kad nėra žodžio negražu yra tik žodis mano...

←  Grįžti į visas istorijas  Peržiūrėti paveikslą  →